„Aido kambariai“ ir jų kaliniai-savanoriai. Kai edukacija neveikia

Nuo to laiko, kai prasidėjo COVID-19 pandemija ir skiepai tapo Nacionaline tema Nr.1, manęs nenustoja stebinti tai, kaip atkakliai skiepų priešininkai gina savo pozicijas, nors tradicinis mokslas apie skiepus jau seniai viską įrodė. Atrodo, lyg kuolą ant galvos tašyk, niekas neveikia: nei viešoji nuomonė, nei žiniasklaida, netgi į medicinos profesoriaus nuomonę nusišvilpt.

Tada sėdau ieškoti atsakymo ir radau paaiškinimą: skleisdami konspiracijos teorijas žmonės sustiprina savo socialinį statusą („Jūs net nežinote, kad žemė plokščia, Jus visi apgaudinėja, bet aš vienintelis žinau tiesą“ ir t.t.).

Tačiau tokio paaiškinimo nepakanka, nes socialinio statuso sustiprinimas jau yra pasekmė, rezultatas, bet ne priežastis. Kaip žmonės prieina prie situacijų, kai jie įtiki dalykais, kurie iš šiuolaikinio mokslo, paremto tyrimais ir įrodymais, pozicijų yra nesąmonė?

Šią problemą gana gerai paaiškina „aido kambarių“ koncepcija.

Aido kambariai

Su aido kambariais susidūriau skaitydamas knygoje „Mąstymas be sienų. Skirtingų požiūrių galia“. Knygos autorius M.Syed jai skiria daug dėmesio, bet Jums pateiksiu supaprastintai:  aido kambarių gyventojai girdi tik patys save ir savo argumentus bei vertinimus, o į išorės informacija žvelgia įtariai. Kai kuriais aspektais aido kambariai yra panašūs į religines sektas ar kultus, tačiau tai yra žymiai paprastesnės ir dažniau sutinkamos koncepcijos, nes neturi religinės doktrinos, dievų panteono ar amžinybės koncepcijos.

Labai svarbu suprasti, kad aido kambariai nėra tas pats, kas informacinis burbulas, nors iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad jie panašūs.

Informacijos burbule esantys žmonės yra blokuojami (savanoriškai arba ne) nuo išorės informacijos šaltinių. Pvz., šiandien Rusijos gyventojai gyvena informaciniame burbule, nes jiems apribotos galimybės pasiekti išorės pasaulio informacijos kanalus. Šis grupės sąmonės valdymas yra nestabilus, nes pakanka panaikinti informacijos blokavimą, ir burbule esantys žmonės sparčiai priims, apdoros naują informaciją ir labai tikėtina, kad juos nauja informacija paveiks, jie pakeis nuomonę.

Kodėl susiformuoja aido kambariai? Tam geriausiai tinka neaiškios ir didelį emocinį krūvį turinčios temos: COVID-19 nežinomybė, religijos ir su jomis susiję klausimai, vertybės ir, žinoma, politinės pažiūros. Žemiau – supaprastinta schema, kaip formuojasi aido kambarys.

Atsirinkdami šališką informaciją žmonės net nepajunta, kaip palaipsniui atsiduria bendraminčių grupėje ir kartu su jais įkalinami aido kambaryje.

Kas toliau? Spiralė žemyn. Grupės nariai verda grupės viduje, vienas kitą palaikydami, vienas kitam pritardami, padėdami vienas kitam atrasti šališką informaciją, kuri sustiprina tikėjimą pasirinkta tiesa ir t.t.

Paradoksas, kad išorės informacija į aido kambarį patenka, tačiau grupės nedelsiant jai prikabina etiketę („neteisinga informacija“, „mumis bandoma manipuliuoti“, taip pat patikimai veikia ad hominem etiketė – „šitas kalbėtojas yra nupirktas"), tad ši informacija yra suprantama kaip melaginga ir nukreipta prieš pačią grupę ir jos įsitikinimus – taip ne tik nepakeičiamos grupės pažiūros, bet tik sustiprinamos esamos (nes pajutusi išorės puolimą grupė konsoliduojasi – socialinės psichologijos klasika).

Aido kambarių tyrinėtojai sako, kad geriausias testas susivokti, ar jau esate patekę į aido kambarį, yra šis: „Jeigu Jūsų grupė pabrėžia alternatyvių šaltinių nepatikimumą, tikriausiai Jūs gyvenate aido kambaryje“.

Edukacija neveiks

Atsirėmėme į rimtą problemą: aido kambarių atveju edukacija neveikia, netgi priešingai – ji gali sustiprinti pasipriešinimą (pvz., antivakserių konsolidavimąsi ir netikėjimą skiepų nauda). Nors šiuolaikinės Vakarų pasaulio demokratinės valstybės kaip tik dažniausiai ir naudoja panašų algoritmą: reikia edukuoti visuomenę, t. y. įtikinti, kad žmonės turi kažką daryti (nedaryti), žmonės yra racionalūs, todėl patikės ir ims elgtis taip, kaip valstybė nori (rekomenduoja). Ech, diktatūroms paprasčiau – jos tiesiog liepia žmonėms ir tiek.

Tačiau demokratijose šis kelias veikia tik tais atvejais, kai klausimas yra aiškus bei akivaizdžiai matomas ir nėra aido kambarių. Bet kuris sveiko proto žmogus supranta, kad girtas vairuotojas yra pavojingas kelyje, arba, kad greičio viršijimas gali sukelti avariją. Tačiau kai prieiname prie mažiau apčiuopiamų dalykų, tokių kaip ateiviai, religija, vertybės ar skiepai, viskas sugriūva.

Tas koks yra šios problemos raktas?

Tai – pasitikėjimas. Aido kambarių gyventojams svarbu ne tik ir ne tiek pati informacija, bet jos šaltinis.

Norint sugriauti aido kambarį iš išlaisvinti jo kalinius, pirmiausia reikia ne užpilti juos informacija (rezultatas bus priešingas – jie konsoliduosis ir jų pasipriešinimas išaugs), bet laimėti jų pasitikėjimą ir teisę būti išklausytais.

Taip, skamba keistai, bet pirmiausia reikia atidaryti komunikacijos kanalus (gauti teisę būti išklausytais), o tik paskui tuos kanalus panaudoti (paaiškinti, kad skiepai yra gėris, o ne mitinis blogis). 

Meilė ar kalavijas

Sakysit, naivuolis tas autorius, kalba apie pasitikėjimą, kuriam nėra laiko ir nėra ko čia terliotis. Galbūt skamba naiviai, bet tik taip įveiksite aido kambarį – nėra kito kelio. Beje, identiškus metodus naudoja religijos. Kas yra į kitos religijos kraštus atvykę krikščionių misionieriai, skleidžiantys meilę artimam ir pagalbą vargstančiam? Jie formuoja pamatus krikščionybės įvaizdžiui kitatikių visuomenėje ir palaipsniui augina pasitikėjimą. Beje, gal dėl to iš dalies ir nesisekė krikščioniams Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nes jie atėjo ne su meile, o su kryžiuočių kalaviju (informacijos sklaida per jėgą) – greitai sulaukė grąžos iš Lietuvos kunigaikščių ir to meto visuomenės.

Raktas į kitaip mąstančio pasitikėjimą slypi... pažintyje ir bendravime. Kuo daugiau mes bendraujame ir pažįstame kitą asmenį ar organizaciją, tuo labiau mums jie patinka. Tai žmogiška. Nes tokiu būdu mes priprantame prie jų, mes pradedame nuspėti jų elgesį (pamenate, viena esminių pasitikėjimo dedamųjų yra ketinimų prognozuojamumas – mes neiname į žvalgybą su tais, kurie gali mums suvaryti peilį į nugarą).

Prieš keletą dešimtmečių buvo tikima, kad internetas ir socialiniai tinklai padės žmonėms daugiau ir lengviau bendrauti tarpusavyje, susirasti kuo įvairesnių pašnekovų, dėl ko žmonijoje didės tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas.

Nutiko priešingai.

Buvo neįvertintas paprasčiausias psichologinio komforto aspektas: žmonės mėgsta bendrauti su savo aplinkos žmonėmis, panašiais į save, nes tam reikia mažiau pastangų. Nes bendrauti su kitokiais nėra lengva, daugiau rizikos, tenka dažnai ir pasiginčyti arba bent jau įtempti smegenis, siekiant suvokti kitokį ir kitaip mąstantįjį.

Iškalbingas tyrimas, kaip studentai bendrauja dideliuose ir mažuose JAV universitetuose. Pasirodo, dideliuose universitetuose yra pakankamai daug studentų, kad jie sugebėtų suformuoti sąlyginai vienodai mąstančių studentų grupes – aido kambarius. O mažuose universitetuose studentai priversti bendrauti su kitaminčiais.

Buvo atliktas kitas eksperimentas: verslo bendruomenėse dažnai vyksta kontaktų vakarėliai, kurių metu padedame užmegzti naujas verslo pažintis. Tyrėjai kiekvienam dalyviui prikabino elektroninį seklį, kuris rodė, kur patalpoje juda žmogus ir su kuo susitinka. Išvadą nujaučiate – pradžioje visi judėjo daug, o vėliau susiformavo grupės, kuriose bendravo daugiau ar mažiau pažįstami žmonės. O renginys gi – naujos pažintys!

Internetas ir socialiniai tinklai gali suteikti iš esmės neribotą vienminčių skaičių. Todėl nenuostabu, kad šios technologijos skatina ir padeda formuotis aido kambariams.

Apibendrinimas

Tad norint sugriauti aido kambarius reikia elgtis kitaip nei skatina impulsai (tuoj aš juos pamokysiu ir atversiu jiems akis).

Pirmiausiai, ištraukime tuos žmones iš kambarių pasikalbėti. Tiesiog pasikalbėti, bendrauti. Tada jie nusiramins, pradės į Jus žvelgti ne taip atšiauriai. Vėliau jie pradės Jus išgirsti. Vėliau – įsiklausyti. Ir tik tada (galbūt) jie Jumis patikės.

Sakysite, utopija ir iliuzija. Nėra laiko užsiiminėti žmonėmis, kurie galvoja, kad žemė plokščia. Jums rinktis, tačiau tik taip sugriausite aido kambarius. Ir jie nebūtinai tik apie skiepus ar plokščią žemę – Lietuvoje yra aido kambarių ir apie mokesčių dydį ar jų nemokėjimą, ir apie šeimą-LGBT+, ir t.t.

Negriaudami aido kambarių, mes paliekame susiskaidžiusią, t. y. silpną valstybę ir visuomenę.

Šiandien tiek. Jeigu patiko, reaguokite, dalinkitės su kolegomis – tai motyvuoja tęsti.

-----

Pastabos:

„Komunikacijos žmonės“ reiškia reklamą, ryšius su visuomene, rinkodarą, žiniasklaidos planavimą ir šiose srityse dirbančius profesionalus.

Diplomuotiems sociologams, psichologams ar susijusių profesijų žmonėms gali užkliūti negilūs ir neišsamūs paaiškinimai ar lengva ranka dalinami apibendrinimai. Tai daroma sąmoningai, nes komunikacijoje pakanka suvokti tik tiek, kiek to reikia darbe, o gilinimąsi į neuronų jungtis smegenyse palikime psichiatrams ar galvos chirurgams.

Jeigu manote, kad šis naujienlaiškis gali būti įdomus kolegoms ir pažįstamiems, pasidalinkite.

Galbūt jus sudomins ankstesni įrašai ir straipsniai susijusiomis temomis:

Turinio nuvertėjimas. Pain/Gain taisyklė

Komunikacija ir konkurencinis pranašumas

Pamirškime komandas. Rinkimės į korporacines gaujas

Vadovų komunikacija. Sidabrinės kulkos taisyklė

Krizė / darbo rinka / darbdavio patrauklumas

# 8 Pasitikėjimas: lengva ranka žadamas ir neretai kreivai įgyvendinamas

# 7 Šeši poveikio mygtukai. Įtakos mechanika

Propagandos mechanika. Ar norime būti mulkinami?

Neužverskite mūsų informacija, siųskite mus veikiančius signalus