Mokesčiai. Gyvulių ūkis. Manipuliacijos ir fundamentalioji atribucijos klaida

Apr 27, 2023

Valstybė susiruošė keisti individualios veiklos apmokestinimą ir sukėlė aktyvias, vietomis net audringas diskusijas. Ši tema mums įdomi tuo, kad po paviršiumi slepiasi ne viena manipuliacija, saviapgaulė ar iliuzija. Tad pasižiūrėkime į šią istoriją per komunikacijos, sociologijos ir psichologijos prizmes.

Atspirties taškai

Bet koks aplinkos vertinimas priklauso nuo atspirties taškų, kurių visuma sudaro kontekstą. Pavyzdžiui, geopolitinis kontekstas dabar ir prieš porą metų labai skiriasi, nes pasikeitė atspirties taškai, ypač Ukrainos, Rusijos įvaizdžiai (suvokimas).

O kokie yra atspirties taškai apie mokesčių dydžius Lietuvoje?

Iš ankstesnių įrašų žinome, kad žmonės siekia supaprastinti aplinkos suvokimą, nes tada jiems paprasčiau joje orientuotis ir priimti sprendimus. Tad iš esmės žmonės suvokia, kad yra dviejų tipų pajamos: kai žmogus dirba pats ir kai investuoja (sukauptos lėšos dirba už jų savininką).

Taigi mokestine prasme atspirties taškai yra du:

Su darbo santykiais susijusios pajamos, kurios apmokestinamos apie 40 proc. (2023 metais VDU yra 1900 Eur "ant popieriaus", o tai reiškia, kad darbdaviui darbo vieta kainuoja 1933,63 Eur, žmogus "į rankas" gauna 1185,46 Eur, t.y. 38,7 proc. mažiau).
Kapitalo mokesčiai yra įvairūs, bet paimkime standartinį. Labiausiai paplitusi įmonė yra UAB, kurios akcininkas (verslininkas), norėdamas išsimokėti pelną, turi sumokėti 27,75 proc. (15 proc. pelno mokestis ir 15 proc. dividendų GPM).

Išvada: šiandien bet kokia žemesnė mokestinė našta (darbuotojui - 40 proc., akcininkui - 30 proc.) mažina socialinį teisingumą samdomų darbuotojų ir akcininkų atžvilgiu.

Bet kodėl dalis visuomenės ir politikai linkę pateisinti išimtis ir mažus mokesčius?

Klaida

Viską geriau suprasite, kai susipažinsite su atribucijos teorija ir ypač fundamentaliąja atribucijos klaida (Fundamental attribution error). Bene geriausiai šią klaidą iliustruoja štai šis paveikslėlis: "aš tai genijus, o jai tik pasisekė".

Jums nieko neprimena šis paveikslėlis?

"Visi verslininkai yra vagys (pirmas milijonas gi visada vogtas), o mums reikia kasdien sunkiai dirbti už atlyginimą" (marksistinė atmaina būtų "o mes sunkiai dirbame ir krauname jiems milijonus").
"Mes, žemdirbiai, turime sunkiai kasdien dirbti - nesvarbu, ar lietus, ar šaltis - o tie biurų tarnautojai taigi šiltai sėdi ir nieko neveikia".

Kodėl taip nutinka? Žmonės labai gerai suvokia savo gyvenimą bei patirtis ir gana miglotai - svetimas. Mes gerai žinome, kiek mums kainavo vienas ar kitas veiksmas, laimėjimas, uždirbtas euras, o kitų pastangos atrodo kaip savaime suprantamas dalykas, nulemtas sutapusių aplinkybių.

Šis atribucijos paveiktas klaidingas mąstymas yra pagrindas vėlesnėms manipuliacijoms, kurių pagrindinės yra dvi: "auka" ir "nuopelnai".

Manipuliacija "auka"

Ši manipuliacija remiasi į Karpmano dramos trikampį, apie kurį Jums jau esu pasakojęs. Trumpai: interesų grupė užima "aukos" poziciją ir atakuoja "gelbėtoją" (dažniausiai politikus), kad jis išgelbėtų juos nuo "persekiotojo" (blogo derliaus, bankroto, žemų kainų, korporacijų ir t.t.) ir sumažintų mokesčius.

Teoriškai politikai turėtų išeiti iš "gelbėtojo" pozicijos ir tapti "pagalbininkais", kurie moko "auką" nebebūti auka, išmokti išgyventi (apsidrausti būsimą derlių) ir t.t. Tačiau toks kelias užima laiko, sudėtingas ir neduoda greitų populistinių taškų - lengviau suteikti mokestinę lengvatą.

Manipuliacija "nuopelnai"

Individualiai dirbantys užsiima manipuliacija, kurią galima pavadinti "nuopelnai". Jų argumentas: "aš dirbu labai sunkiai, aš susikuriu darbo vietą, aš rizikuoju, todėl mano mokesčiai turi būti nedideli". Greta dažnai dar eina ir "aukos" argumentas: "jeigu nebus mažesnių mokesčių, nepajėgsiu konkuruoti".

"Nuopelnų" manipuliacija yra retesnė nei "aukos", tačiau gana veiksminga - aplinkiniams atrodo: "tikrai, koks jis šaunuolis, pats pasirūpina, tad reikia jį remti". Pritariu ir sveikinu iniciatyvius, tačiau paanalizuokime, kas yra individualiai dirbantis ir kokius mokesčius jis turėtų mokėti (pagal teksto pradžioje pateiktus atramos taškus).

Asmuo, kuris uždirba iš savo profesijos -> darbo pajamos -> 40 proc. mokestinė našta.
Verslininkas -> dividendų pajamos -> 30 proc. mokestinė našta.
Du viename (ir dirba pagal profesija ir iš dalies verslininkas) -> 35 proc. mokestinė našta.

Nepasiduodant atribucijos klaidos skatinamai manipuliacijai, viskas yra pakankamai paprasta ir aišku.

Jeigu norima tikėti, kad sau darbą susikūręs asmuo nusipelno mažesnių mokesčių, tada yra logiška mąstyti:

Tokiu atveju bent 1 darbo vietą sukūrusi UAB taip pat turi teisę į mokesčių lengvatą?
10 darbo vietą sukūrusi UAB turi teisę į dar didesnę mokesčių lengvatą?
100 darbo vietą sukūrusi UAB greičiausiai visai nemoka mokesčių?
1000 ir daugiau darbo vietų sukūrusi UAB už kiekvieną darbo vietą iš biudžeto gauna subsidiją (ir, savaime aišku, nemoka jokių mokesčių)?
10.000 ir daugiau darbo vietų sukūrusių UAB įkūrėjai ir akcininkai ne tik gauna subsidijas iš biudžeto, bet dar ir atleidžiami nuo mokesčių tris kartas į priekį?

Skamba kaip nesąmonė? Pritariu. Todėl "nuopelnai" ir yra manipuliacija.

Teisingumas

Suprantama, kad atskirais atvejais turi būti nustatomos mokesčių lengvatos, tačiau tam turi būti ekonominė logika: pajamų dydis, konkurencija tarp valstybių, strateginės sritys ar pan. Politikai, pasiduodami manipuliacijoms, išgelbsti vieną "auką", bet sukuria kitas aukas ir socialinę neteisybę.

Jeigu mažini mokestinę naštą vienai industrijai, tada kitos, natūralu, klausia: "o kodėl ne mes?".

Ar individualiai dirbančio su patentu statybininko darbas yra vertesnis nei tą patį darbą dirbančio statybos UAB?

Individualiai dirbti gali ne visų profesijų žmonės (automobilio vairuotojas jau rytoj gali tapti taksistu, o lėktuvo pilotas - niekada negalės dirbti individualiai, bendrosios praktikos gydytojas - gali atsidaryti savo kabinetą, o štai chirurgas - ne, nes jam reikia visos komandos ir brangios įrangos).

Įėjimo į rinką barjerai. Jeigu moki dažyti, nusipirkai teptuką, nusiperki patentą ir jau "dirbi ant savęs", bet jeigu esi odontologas - reikia rimtų investicijų į įrangą).

Pasekmės

Vis nuolat reikia sau ir kitiems priminti: "žmonės nėra kvaili". Jeigu jie mato, kad valstybė remia kažkokią elgseną (individuali veikla) ir ji tampa pelningesnį (mažesni mokesčiai), natūraliai jie pradeda dažniau ją rinktis. Trumpalaikėje perspektyvoje atrodo viskas labai gražu: žmonės yra laisvi ir nepriklausomi, dirba "ant savęs". Netgi atidėkime socialinį teisingumą. Pažvelkime į ilgalaikes pasekmes ir užsidėkime šiek tiek pesimistinius akinius.

Įkalinimas. Maži mokesčiai gali būti pradžioje, padedant įsitvirtinti, tačiau ilgainiui jie neskatina vystytis ir konkuruoti, nes kam palikti šiltnamį?

Inovacijų ribotumas. Inovacijoms reikia investicijų, o jas gali skirti tik didelis vidutinis ir didelis verslas. Individualiai dirbantys nefinansuoja fabrikų statybos.

Užsienio ir vietos investicijų lėtėjimas. Žmonėms vis labiau renkantis dirbti individualiai, verslas nebeplės verslo, nes jau dabar neranda žmonių (nes dėl mokesčių naštos skirtumo negali konkuruoti su IV).

Žmonių nutekėjimas į tam tikras profesijas. Kodėl jaunimas turi rinktis inžinieriaus profesiją ir dirbti didelėje įmonėje bei mokėti rimtus mokesčius, jeigu paprasčiau išmokti kloti plyteles ir dirbti su patentu?

Apibendrinam

Kalbant apie esminės dvi manipuliacijos sukasi apie "aukos" ir "nuopelnų" idėjas.

Politikai, pasiduodami gelbėtojo instinktui ir pradėdami gelbėti "aukas", sukuria naujas aukas.

Politikai, norėdami apdovanoti už "nuopelnus" vienus, ne tik neapdovanoja, bet ir nubaudžia kitus, kurių nuopelnai dažnai net didesni.

O už visos šios istorijos slepia fundamentaliosios atribucijos klaida.

Kovos laukas - smegenys

Discussion about this post