Nr.105. Kodėl mums patinka vieni meno kūriniai, o ne kiti? Mona Liza, Čiurlionis ir „didžiosios” rusijos kultūros mitas
Prieš keletą dienų Edmundas Jakilaitis kalbino profesorių Alfredą Bumblauską, kur buvo dekonstruojamas „didžiosios“ rusijos kultūros mitas. Rekomenduoju ne tik šį įrašą, bet ir sekti šį youtube kanalą – gerų interviu ten rasite.
Tai, kas vienam atrodo genialu, kitam gali likti nepastebėta. Jūs galite išgirsti didžiais pavadinant garsius menininkus, tačiau niekas nekalba apie „didžiąją Vokietijos kultūrą” ar „didžiąją Britanijos kultūrą”, nors šios šalys davė pasauliui ne mažiau žymių kūrėjų. Tai iškelia klausimą: kaip ir kodėl tokie terminai atsiranda?
„Didžioji rusijos kultūra” yra tipiškas kultūrinio mito pavyzdys, kada rusijos imperijoje ar sovietų sąjungoje gyvenę menininkai ir jų kūriniai pabrėžtinai siejami su rusija (nors nebūtinai jie rusai ir t.t.). Tikslas? Taip buvo formuojamas romantiškas, civilizuotos „rusijos” įvaizdis.
Kadangi Lietuva jau ne vieną šimtmetį yra šios kaimyninės imperijos minkštosios galios įtakoje, mes nuo vaikystės užaugame indoktrinuojami šito “didžiosios rusijos kultūros” mito, todėl nenorime ar nematome prasmės pasižvalgyti į kitus menininkus.
Bet pakaks apie rusiją. Mane visada domino, kodėl vieni meno kūriniai ir menininkai tampa TIE, o kiti lieka meno pasaulio ir istorijos paraštėse.
Laiko ir dėmesio ribotumas
Įsivaizduokite vidutinį šiuolaikinį žmogų. Paprašykite jo išvardinti žinomiausius klasikus. Jie pasakys Mocartą, Bachą, Bethoveną. Ties 10 pavarde ims ilgiau mąstyti, ties 20 – sustos. Nes nuo čia prasideda žmogaus erudicija, kuri nėra kasdienybės dalis – mums pakanka iš esmės TOP 10-20 kūrėjų ir jų kūrinių.
Ką tai reiškia? Kad pirmame dešimtuke esantys, geriausiai žinomi ir dažniausiai prisimenami kūrėjai ir taps ar jau tapo tais didžiaisiais, populiariausiais ir mylimiausiais.
Tai komunikacijos algoritmas, kuris veikia ir šiandien: kuo dažniau ką nors matome, tuo didesnę reikšmę tam suteikiame. Šį psichologinį efektą dar XX a. įvardijo Robertas Zajoncas – tai vadinama „mere exposure” principu. Panašiai veikia ir šiandienos influenceriai: žinomumas kartais/dažnai laimi prieš kokybę.
Taigi muzikoje ir mene veikia tas pats Turinio neigiamos vertės dėsnis, apie kurį esu jau ne kartą rašęs – kuo daugiau muzikos, tuo didesnė jos dalis tampa retai kam įdomi ir reikalinga. Rinkodaros klasika: išsiskirk (ir tapk populiarus) arba mirk (lik paraštėse).
Mona Liza: matomumo ir skandalo simbolis
Leonardo da Vinči „Mona Liza” yra ne tik garsiausias paveikslas, bet ir puikus įrodymas, kaip kultūra tampa populiari ne tik dėl savo grynosios meninės vertės. Nesupraskite neteisingai – šis paveikslas yra puikus, pats jį mačiau prieš keliolika metų Luvre. Tačiau kodėl būtent jis?
Pasirausiau internete, paklausiau ChatGPT: štai keletas priežasčių, kurios visos, mano nuomone, yra teisingos ir prisidėjo prie to, kodėl mes visi norime pamatyti šį paveikslą.
Autorius ir jo reputacija. Da Vinči vardas buvo genialumo sinonimas dar jo laikais. Tai faktas. Bet kodėl būtent “Mona Liza”? Šis menininkas nupiešė ir dar daugiau paveikslų, štai sąrašas, tačiau mes gerai žinome tik pirmus 3-4, o Leonardas nupiešė jų ne vieną dešimtį.
Moteris ir jos šypsena. Yra manoma, kad sėkmės priežastis pozuotojos paslaptingumas, kaip ir jos šypsena. Galbūt. Bet bent jau peno istorijoms ir progoms pakalbėti atsiranda.
XX a. vagystė. Daug kas nežino, kad 1911 m. „Mona Liza” dingo iš Luvro. Šis skandalas tapo tarptautine sensacija, o paveikslas – „privaloma pamatyti” meno ikona.
Luvras. Vienas lankomiausių muziejų užtikrina, kad milijonai žmonių kasmet stabteli prie „Mona Lizos” – jos populiarumą palaiko ne kūrinio unikalumas, bet milžiniškas srautas. Čia kaip šiandienos influenceriai – pabandyk juo tapti nebūnant Facebooke, Youtube ar Instagrame, o tik, tarkim, vietiniame regiono laikraštyje.
Kultūrinė įtaka: „Mona Liza“ tapo daugelio menininkų įkvėpimo šaltiniu ir buvo įvairiai interpretuojama bei parodijuojama. Pavyzdžiui, Marcelis Duchampas 1919 m. sukūrė garsųjį atviruką su „Mona Liza“, pridėdamas jai ūsus ir barzdą, taip skatindamas diskusijas apie meno prigimtį ir originalumą.
Visos šios priežastys turi bendrą vardiklį – jos kuria ir yra pagrindas komunikacijai bei matomumui.
Panašiai nutiko ir su impresionistasis.
Kodėl už impresionistų paveikslus mokame milijonus?
Viskas prasidėjo 1874 metais, kai grupė jaunų menininkų, Claude Monet, Pierre-Auguste Renoir ir kiti, nusprendė surengti savo parodą, nepriklausomą nuo Paryžiaus Salono, kuris tuo metu buvo pagrindinis meno įvykis Prancūzijoje. Šis žingsnis buvo revoliucinis, nes Salonas buvo institucija, kuri diktuodavo meno pasaulio standartus.
Šie menininkai, vėliau vadinami impresionistais, savo darbus pristatė netradicinėje erdvėje — fotografo Nadaro studijoje, esančioje Paryžiaus Boulevard des Capucines.
Impresionistų darbų ypatybė — akimirksnio, judesio ir šviesos vaizdavimas. Jie tapė lauke, kas leido jiems užfiksuoti šviesos ir oro pokyčius, suteikiant kūriniams gyvumo ir spontaniškumo pojūtį. Claude Monet kūrinys „Impression, Sunrise“, iš kurio kilo ir paties judėjimo pavadinimas, buvo vienas iš tų, kuris sukėlė daugiausiai diskusijų.
Ši pirmoji impresionistų paroda tapo pirmuoju žingsniu į pripažinimą. Nors pradžioje buvo daug kritikos, pamažu jų kūriniai pradėjo kelionę per Europą ir toliau, buvo pirkti ir eksponuoti įvairiose parodose, tarp jų ir prestižinėje Musée du Luxembourg Paryžiuje. Būtent čia, valstybinėje galerijoje, impresionistų darbai buvo pristatyti plačiajai auditorijai, kas buvo reikšmingas įvertinimas ir padėjo įtvirtinti jų vietą meno istorijoje.
Atkreipkite dėmesį – tai nebuvo tik paprasčiausia paroda. Ji sukėlė diskusijas, netgi kritiką, nes pasiūlė kitą kryptį. Šie menininkai sukėlė susidomėjimą, kuris taip pat nulėmė ir žinomumą. O tokie įvykiai yra sunkiau pamirštami.
Laikas pakalbėti apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.
Čiurlionis: genialumas be pasaulinio matomumo
Paradoksalu, kad tie, kurie atranda Čiurlionio kūrybą, lieka sužavėti. Pats nesu menininkas, tačiau ne kartą tai girdėjau. Tad kodėl toks menininkas nėra pripažintas pasaulyje? Yra bent kelios priežastis, ir jos nesusijusios su pačių kūrinių menine verte.
Čiurlionio kūriniai uždaryti Kaune. Po Čiurlionio mirties jo žmona Sofija įdėjo milžiniškas pastangas, kad darbai liktų vienose rankose – šiandien jie saugomi M.K. Čiurlionio muziejuje Kaune. Tai buvo kilnus tikslas, bet ilguoju laikotarpiu jis sukūrė paveikslų izoliaciją. Čiurlionio kūriniai neturi galimybės „keliauti” po pasaulio galerijas, kur gimsta menininkų žinomumas.
Nėra rinkos kainos. Čiurlionio paveikslai neparduodami meno aukcionuose. Rinkos kaina, kad ir kaip ją vertintume, yra meno pasaulio komunikacinis įrankis. „Brangūs” kūriniai tampa vertinami, nes apie juos kalbama, jie įgauna simbolinę vertę.
Techninis trapumas. Čiurlionis dažniausiai naudojo temperą ir pastelę – technikas, kurios yra itin jautrios drėgmei, temperatūros svyravimams ir mechaniniams pažeidimams. Dėl to jo kūriniai retai išvežami ir eksponuojami užsienyje. Jie reikalauja ypatingos priežiūros ir konservavimo, o tai riboja jų pasiekiamumą tarptautinei auditorijai.
Taigi galime sakyti, kad Čiurlionio paveikslai yra gerai paslėptas meno lobis.
Apibendrinam
Menas turi būti kokybiškas, genialus. Apie tai net nėra kalbos. Tačiau didžiaisiais menininkais ir meno kūriniais tampama ne tik dėl jų pačių išskirtinumo, bet ir susiklosčiusių palankių aplinkybių ar sąmoningų kūrėjų veiksmų, nulėmusių kūrinių matomumą ir populiarumą.
Ar Čiurlionis gali būti populiaresnis pasaulyje? Žinoma. Tačiau į šią užduotį reikia žiūrėti ne tik per meno akinius, bet ir per komunikaciją, per žmonių psichologiją. Instrumentai ir principai žinomi, tereikia juos panaudoti.
Dėmesio! Mokymai įmonėms ir organizacijoms
Krizių mechanika ir valdymas.
Bendravimo su žiniasklaida mokymai.
Homo sapiens ir komunikacija (kaip mes suvokiame pasaulį, priimame sprendimus, darome klaidas ir vieni kitais manipuliuojame - mokymai skirti ne komunikacijos žmonėms)
Susidomėjusieji rašykite kestutis.gecas@inkagency.lt
-----
Galbūt jus sudomins ankstesni įrašai ir straipsniai susijusiomis temomis:
Nr.104. Žinutė su tūkstančiu veidų
Nr.103. Sąmokslo teorijų algoritmai. Dėl Jūsų vargų kalti JIE
Nr.102. Visos bėdos iš to, kad per mažai rūpinamės atsakymu į klausimą „Kodėl?“
Nr.101. Apie reputaciją: paskirtis, veikimas, užkrečiamumas. „Nemuno Aušros“ istorijos analizė
Nr.100. Po Seimo rinkimų: 4 komunikacijos pamokos ir 1 priminimas
Nr.99. Grįžtamojo ryšio paradoksai: posūnis, vaistas, opiumas
Nr.98. Penkios manipuliacijos, kurias naudoja socialiniai tinklai